Geriausi mokytojai: vaikai dabar smalsesni

Pirmosios mokytojos svarba

Už nuoširdų ir kūrybingą pedagoginį darbą jiems įteiktos savivaldybės bei Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) padėkos. Tarp apdovanotųjų – Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos kūno kultūros mokytojas Virgilijus Urbšys, Garliavos Jonučių progimnazijos kūno kultūros mokytoja Dalia Kisielienė, Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos pradinių klasių mokytoja Lineta Barkevičienė, Lapių pagrindinės mokyklos bibliotekininkė ir neformaliojo švietimo mokytoja Kristina Brazauskienė ir Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinės mokyklos direktorė Valė Urbelienė.

L.Barkevičienė atkreipia dėmesį, kad dabartiniai pradinukai – kitokie nei anksčiau. "Tai yra savarankiškesni vaikai. Jie nori daug sužinoti, viską išbandyti, diskutuoti, ginčytis. Šiais laikais kartu su tėvais daug keliaujantys vaikai gali kur kas daugiau apie užsienio šalis papasakoti, nei parašyta vadovėliuose. Jų akiratis gerokai platesnis nei vaikų prieš 20 metų, kurie mokytojos klausė išplėtę akis, – palygino L.Barkevičienė. – Dabar eidamas į pamokas mokytojas turi gerai pagalvoti, ką jis vaikams gali duoti. Neretai atsitinka, kad pamoka pakrypsta kita linkme, jei vaikai nori gauti kažko daugiau, nei parašyta vadovėlyje. Šiuolaikiniai vaikai nori čia ir dabar išsiaiškinti, kas jiems rūpi, ieškoti atsakymų iš karto."

Mokytoja pastebi: ne visada sėkmė lydi tą vaiką, kurio akademiniai rezultatai aukščiausi. "Sėkmė lydi tą, kuris emociškai, fiziškai ir kitaip yra brandus, tą, kuris nepasimeta esant įvairioms gyvenimiškoms situacijoms. Juk pažymys nelemia sėkmės gyvenime. Sėkmė lydės nebūtinai tą vaiką, kuris mokosi puikiai.

Pasak mokytojos, pradinėse klasėse svarbiausia, kad vaikas mokykloje jaustųsi saugus, žinotų, kur kreiptis pagalbos, nebijotų kalbėti, reikšti savo nuomonę. "Kai vaikas mokykloje saugus, gerai ir mokytojui, ir tėvams, ir pačiam vaikui", – sako pašnekovė. Dirbdama mokytoja siekia ugdyti ir emocinę vaiko brandą, devintus metus dirba pagal Antrojo žingsnio smurto prevencijos programą. Mokytojos žodžiais, ši programa labai padeda augti ir vaikams, ir mokytojai.

L.Barkevičienės bendravimas su buvusiais mokiniais nesibaigia ketvirtokus išleidžiant į penktąją klasę. "Paaugusius savo mokinius vis susitinku gimnazijos koridoriuose, Akademijos gyvenvietėje, kur gyvena daugelis mūsų. Labai smagu, kai patys vaikai prieina, užkalbina, klausia, kaip sekasi man, pasakoja, kuo jie patys gyvena. Kas gali būti smagiau buvusiai mokytojai, kai su ja susitikęs vaikas nenusuka akių, nori su ja kalbėti ir net sužinoti jos nuomonę kokiu klausimu?" – retoriškai klausia mokytoja.

Krepšinis – pirmoji religija

J.Lukšos gimnazija Kauno rajone išsiskiria aukščiausiais ugdytinių pasiekimais. Ar šie vaikai – lygiai taip pat noriai kaip knygą ima ir kamuolį į rankas, sportuoja? "Mūsų gimnazistai – ne tik akademiški, bet ir sportiški. Šioje mokykloje dirbu nuo 1994 m. Esame sutarę, kad lietuvių kalbos, informatikos ir kūno kultūros pamokos yra vienodai svarbios. Tai skiepiju vaikams", – sako šios gimnazijos kūno kultūros mokytojas V.Urbšys. Jo ugdomi gimnazistai Lietuvos mokyklų žaidynėse kelis kartus tapo stipriausi Respublikoje. "Tokiais buvo pripažinti tiek mūsų lengvaatlečiai, tiek rankininkai. Prieš dvejus metus mūsų krepšininkai buvo antri", – prisimena mokytojas.

V.Urbšys ne tik mokytojauja: jis – ir LKL teisėjas. Už nuopelnus krepšiniui Lietuvos krepšinio federacija pernai V.Urbšį apdovanojo pirmojo laipsnio atminimo medaliu. "Krepšinis mūsų gimnazijoje – ne antroji, o pirmoji religija", – šypsosi pašnekovas. Jis vadovauja gimnazijos krepšinio būreliui, vyresnių klasių moksleiviai gali rinktis jo vedamą pagilintą pasirenkamo dalyko – krepšinio – kursą. Tai, kad jis – LKL teisėjas, moksleiviams daro įspūdį, išaugina mokytojo autoritetą. "Kiekvienas kūno kultūros mokytojas turėtų judėti, sportuoti ne tik per pamokas, taip rodyti mokiniams pavyzdį", – įsitikinęs V.Urbšys.

30 metų mokytojo ir 20 metų teisėjo darbo stažą turintis vyras, paprašytas palyginti šiuos du darbus, kiek pasvarstęs, atsako: "Psichologiniu ir fiziniu požiūriu teisėjo darbas yra sudėtingesnis. Mokytojo darbas paprastesnis: turi tam tikrus kelrodžius – ugdymo planus. Jų laikaisi, o varžybose tu kiekvieną kartą pradedi nuo nulio, situacija neprognozuojama, nežinai, ko gali tikėtis. Kiekvieną kartą turi būti pasirengęs viskam."

Jaudinasi dėl šukuosenų

V.Urbšio kolegė, Garliavos Jonučių progimnazijos kūno kultūros mokytoja D.Kisielienė pastebi, kad kai kuriuos vaikus nėra lengva įtraukti į kūno kultūros pamokas. "Vaikų noras sportuoti labai priklauso nuo šeimos ir nuo pradinių klasių mokytojo indėlio. Jei šeimoje sportuojama, laisvalaikis leidžiamas aktyviai, jei pradinėse klasėse vaikai buvo aktyviai įjungti į šią veiklą, įgijo įgūdžius judėti, sportuoti – jie ir toliau sportuos. Jei ne – tokius vaikus į kūno kultūros pamoką įtraukti sudėtingiau, tačiau įmanoma", – sako mokytoja.

D.Kisielienė pastebi: jei mokytojas nuolatos keičia veiklas, vaikai per pamokas noriau sportuoja. Be to, skiriasi vaikinų ir merginų noras sportuoti. "Su vaikinais neturiu problemų – jie visą laiką nori judėti. Su merginomis sudėtingiau: jos jaudinasi, kad šukuoseną susigadins, suprakaituos, ilgai užtruks persirengdamos ar įraudusiais veidais teks sėdėti per kitas pamokas. Merginoms stengiuosi paaiškinti, kuo vieni ar kiti pratimai joms bus naudingi: vieni stiprina pilvo raumenis, kiti gerina laikyseną. Tai jas labiau motyvuoja. Stengiuosi pasiūlyti įvairesnių veiklų", – pasakoja mokytoja, su kviestine trenere Garliavos sporto centre vienuoliktokėms surengusi jogos pamoką.