• header01.jpg
  • header02.jpg
  • header03.jpg
  • header05.jpg
  • header06.jpg
  • header07.jpg
  • header09.jpg

Juozas Lukša-Daumanto biografija

Vidmantas Vitkauskas

  

JUOZAS LUKŠA  - DAUMANTAS

 Pasiaukojimo Tėvynei simbolis

          Kiekvienos valstybės istoriją žymi garbingi ir prasmingi jos raidos momentai. Kiekvienos valstybės, o ypač Lietuvos istorijos tarpsniuose buvo ir daug skaudžių įvykių, netekčių bei praradimų. Todėl mūsų valstybės ir tautos istoriją sudaro ne tik Mindaugo suvienytos Lietuvos didybė ar nuo jūros iki jūros išplėsta valstybės teritorija, bet ir jos nepriklausomybės praradimai, tautos netektys. Lietuvių tautai buvo lemta nuolatos ginti savo krašto nepriklausomybę ir kovoti dėl savo laisvės.

          Netolimoje praeityje, kada didelė tautos dalis aktyviai priešinosi svetimai okupacijai, tos kovos priešakyje buvo Lietuvos laisvės kovotojai – partizanai. Vedami idealizmo ir tėvynės meilės jie nedvejodami stojo į nelygią kovą su okupantų kariuomene ir beveik dešimt metų nelygioje kovoje , vienui vieni liejo savo kraują. Partizanų kova, jų pasiaukojimo atminimas įėjo į  mūsų tautos sąmonę panašiai kaip Pilėnų gynėjų ar Žalgirio mūšio  kovotojų auka, kaip atsikuriančios Lietuvos valstybės nepriklausomybės kovų savanorių heroizmas, kaip 1941 m. Tautos sukilimo dalyvių  idealizmas. Tokių mūsų istorijos garbingų įvykių momentai bei praeities visų laikų kovotojų aukos ir šiandieninėje Lietuvoje stiprina  mūsų tautos sąmoningumo dvasią, pasididžiavimo garbinga praeitimi jausmą.

          Partizanų kovos herojumi ir aukojimosi Tėvynei simboliu yra tapęs vienas iš žymiausių Lietuvos pokario laisvės kovotojų – partizanas Juozas Lukša. Jis ne tik kovojo dėl Lietuvos laisvės, bet ir žuvo dėl jos. Žuvo tikėdamas savo Tėvyne, jos prisikėlimu ir nepriklausomybe.

  

Meilės  Tėvynei ištakos – šeima

            Juozas Lukša gimė 1921m. rugpjūčio 10d. Juodbūdžio kaime, Šilavoto parapijoje, Marijampolės apskrityje (dabar Prienų rajonas).

          Tėvas Simonas Lukša (1864-1947) turėjo 33 ha žemės. Mirus pirmai žmonai Marijai Valentaitei, vedė Degimų kaimo ūkininko dukterį Oną Vilkaitę (1886-1966). Iš pirmos santuokos buvo likę dvi dukterys, Marija ir Angelė, ir sūnus  Vincas. Su antrąja žmona Ona Simonas Lukša susilaukė keturių sūnų : Jurgio (1920 – 1947), Juozo Albino (1921-1951), Antano (g. 1923) ir Stasio (1926-1947).

            Lukšų šeima pasižymėjo savo darbštumu, susiklausymu ir religingumu. Tėvas Simonas buvo ramaus būdo, principingas ir tautiškai susipratęs žmogus. Motina – energinga, nepaprastai sąžininga ir savo šeimai, ypač vaikams, jų auklėjimui atsidavusi moteris. Todėl jau nuo mažens Lukšų vaikai buvo pratinami dirbti tėvų ūkyje, padėti vieni kitiems, rūpintis kitais, silpnesniais. Tėvai, o ypač motina, skiepijo savo vaikams meilę Tėvynei, tautinėms ir religinėms vertybės. Be to, vaikams jau nuo ankstyvos jaunystės  buvo suformuotas poreikis lavintis, šviestis, siekti mokslo. Gal dėl to visi broliai Jurgis, Juozas, Antanas ir Stasys, gavę vidurinio mokslo išsilavinimą, ėmė studijuoti įvairiuose universitetuose ir institutuose.

             Visi broliai buvo nepaprastai komunikabilūs, turėjo jumoro jausmą, mėgo dainuoti.

           Juozas Lukša buvo vidutinio ūgio ir tvirto kūno sudėjimo jaunuolis. Turėjo tankius, tamsius, šiek tiek garbanotus plaukus. Nuo ankstyvos vaikystės mėgo piešti, ką nors konstruoti, modeliuoti. Neatsitiktinai jis vėliau pasirinko architektūros studijas. Susiformavęs tvirtas charakteris, realus protas ir sveika nuovoka ne kartą Juozui Lukšai padėjo teisingai apsispręsti, greitai susiorientuoti įvairiose situacijose.

Akademinės jaunystės metai 

             Juozas Lukša, kaip ir jo broliai, baigė netoli jų namų buvusią Mozūriškių pradinę mokyklą, vėliau Veiverių keturmetę progimnaziją.

            Jau mokydamasis Veiverių progimnazijoje, Juozas Lukša įsitraukė į pažangų ateitininkų judėjimą. (J.Lukša ateitininkams liko ištikimas ir vėliau - studijuodamas VDU jis priklausė studentų ateitininkų  korporacijai “Grandis”). Augęs ir ugdęsis patriotiškoje ir katalikiškoje aplinkoje jis jau progimnazijoje susiformavo kaip idealistinio gyvenimo pagrindus išpažįstantis ir pasiryžimą kovoti turintis asmuo. Tėvų ir mokytojų pavyzdys, nelegali veikla moksleivių ateitininkų organizacijoje davė jaunąjam Juozui gaires, pagal kurias jis vėliau matavo jį supančio gyvenimo lūžius ir apsprendė jo požiūrį į juos.

            Baigęs Veiverių progimnaziją Juozas Lukša nedvejodamas nusprendė mokytis toliau ir įstojo į Kauno “Aušros” berniukų gimnaziją, kurioje jau mokėsi jo vyresnis brolis Jurgis. 1940m. vasarą J.Lukša baigė šią gimnaziją ir įstojo į Kauno universiteto statybos fakultetą  studijuoti architektūros. Tuo metu Lietuvoje jau siautėjo sovietiniai okupantai ir studentas Lukša be ilgesnių svarstymų  įsijungė į patriotinę, pogrindinę veiklą (tapdamas Lietuvių Aktyvistų  Fronto nariu). 

Apsisprendimas – rezistencija

          Įsijungęs į pogrindinę veiklą Juozas Lukša susipažino ir aktyviai bendravo su savo amžiaus bei vyresniais, katalikiškos orietacijos bei veikimo rezistentais. Turėdamas plačius ryšius ir pažintis studentų tarpe, jis telkė ir organizavo pasipriešinimui savo ir jaunesnių kursų studentus ateitininkus, platino įvairę pogrindinę spaudą, atsišaukimus.

          Juozo Lukšos antisovietinę ir rezistencinę veiklą greitai pastebėjo vietiniai saugumiečiai ir 1941m. pradžioje jis buvo suimtas bei įkalintas.

          Nuo mirties, arba geriausiu atveju nuo kalėjimo bei tremties J.Lukšą išgelbėjo 1941m. vasarą prasidėjęs Vokietijos - Sovietų Sąjungos karas. Prasidėjus karo veiksmams ir Tautos sukilimui,  1941m. birželio mėn. 24d. sukilėliai  Juozą Lukšą išlaisvino iš sovietų kalėjimo. Išėjęs į laisvę J.Lukša nedvejodamas prisijungė prie sukilėlių ir įsijungė į Lietuvos valstybės atkuriamuosius darbus. Deja, ši veikla truko neilgai. Nacistinės Vokietijos okupacinė valdžia rugpjūčio 5d. nutraukė birželio sukilimo metu suformuotos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės, o netrukus ir Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) veiklą. Aktyviausi rezistentai buvo suimti, ištremti į Vokietijos koncentracijos stovyklas arba įkalinti. J. Lukšai nacių suėmimo pavyko išvengti.

            Vokiečių okupacijos metais J.Lukša toliau Kauno universitete studijavo architektūrą ir aktyviai dalyvavo naujoje antinacinėje pogrindžio organizacijoje - Lietuvių Fronte. Antinacinis rezistencinis pasipriešinimas ėmė veikti tuoj pat po LAF uždraudimo. Lietuvių frontas buvo savotiška organizacinė – idėjinė LAF tąsa, todėl jos veikloje dalyvavo dar sovietmečiu susiorganizavę bendraminčiai, taigi ir Juozas Lukša. Šioje veikloje Juozui aktyviai talkino ir jo brolis Jurgis – to paties universiteto mechanikos fakulteto studentas. Už antinacinę veiklą Jurgį vokiečiai netrukus areštavo, tačiau jam iš kalėjimo pavyko pabėgti. Trečias brolis Antanas, baigęs Kauno mokytojų seminariją, taip pat įstojo į Kauno universitetą studijuoti geodezijos ir prisijungė prie vyresnių brolių rezistencinės veiklos.

          1944m. vasarą, Sovietų Sąjungai užėmus Lietuvą antrą kartą, Juozas Lukša ir jo broliai aiškiai apsisprendė: nepalikti krašto, nebėgti nuo artėjančio priešo ir  nenutraukti pogrindinės veiklos. J. Lukša nedvejodamas įsijungė į tuo metu  susikūrusios  Lietuvos Išlaisvinimo Tarybos veiklą ir tapo antrojo pasiriešinimo sovietams etapo aktyviu dalyviu.

           Nors ir dalyvaudamas pogrindinėje - rezistencinėje veikloje, Juozas Lukša kurį laiką nenutraukė legalaus gyvenimo. Persikėlęs gyventi į Vilnių jis čia kūrė vadovaujančias rezistencines organizacijas, telkė bendraminčius bendrai veiklai ir kovai. 1946 - 1947 m. J.Lukša buvo pradėjęs studijuoti Vilniaus valstybiniame dailės institute. Bijodamas, kad gali būti sovietinio saugumo susektas ir demaskuotas, Vilniuje jis gyveno svetima – Juozo Adomaičio pavarde. Pradėdamas studijas dailės institute, jis studentų priėmimo komisijai pateikė įvairius,  tikrovės neatitinkančius dokumentus, pažymas bei rekomendacijas. Deja, dailės instituto Juozas Lukša nebaigė. 1945 m., sovietų saugumiečiams suėmus didesniąją dalį Lietuvos Išlaisvinimo Tarybos, kuriai priklausė ir J.Lukša, narių, jis įsijungė į kitą rezistencinį judėjimą - Lietuvos Partizanų Sąjūdį. Ši organizacija siekė sujungti visame krašte veikiančius partizanus ir koordinuoti jų veiklą. Todėl 1946m. pradžioje J.Lukša nutraukė legalų gyvenimą, metė dailės institutą ir pasitraukė į Suvalkijos miškus.

Laisvės kovotojų gretose

         Įsijungęs į Lietuvos partizanų gretas, J.Lukša tapo aktyviu partizaninio gyvenimo dalyviu, ėjo įvairias ir atsakingas laisvės kovotojų jam patikėtas  pareigas: Lietuvos Partizaninio sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininko, Vyriausiojo ginkluoto partizanų štabo adjutanto, Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos ir propagandos skyriaus viršininko, Tauro apygardoje leidžiamų laikraščių "Laisvės žvalgas" ir "Kovos kelias" redaktoriaus, Birutės rinktinės vado.

        Savo pokarinės rezistencijos metu, veikdamas Lietuvoje bei užsienyje, J.Lukša naudojo daug slapyvardžių: Juodis, Kazimieras, Miškinis, Vytis, Arminas, Kęstutis, Aušrotas, Skrajūnas, Skirmantas, Daumantas, Mykolaitis.

        Juozas Lukša aktyviai dalyvavo kuriant centralizuotą Lietuvos partizanų vadovybę.

        1946m. rugpjūčio 25d. Vilniuje įvyko pirmasis Lietuvos partizanų susitikimas, kuriame dalyvavo Vyčio, Žemaičių, Didžiosios Kovos apygardų partizanų atstovai. Tauro apygardai atstovavo – Juozas Lukša ir jo brolis Stasys. Susitikimo metu buvo įsteigtas Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas. Deja, jo vadovybėn vėliau įsiskverbė sovietinis agentas Vilniaus universiteto profesorius Juozas Albinas Markulis. Į šį susitikimą buvo atvykęs ir atstovas iš Vakarų - Jonas Deksnys, kuris vėliau taip pat  tapo išdaviku. Juozo Lukšos įžvalgumo dėka netrukus pavyko išsiaiškinti išdavikišką J.A.Markulio veiklą ir demaskavus jį kaip išdaviką išgelbėti partizaninį judėjimą nuo suskaldymo iš vidaus. Šiuo konkrečiu atveju ypatingai pasireiškė J.Lukšos kontržvalgybinis talentas: turėdamas tik labai nedaug  tiesioginių įrodymų ir remdamasis vien tik savo intuicja bei analitiniu įžvalgumu,  jis sugebėjo demaskuoti MGB provokaciją.

         Vertinant J.Lukšos įžvalgumą ir aktyvų dalyvavimą kuriant centalizuotą partizaninio judėjimo vadovybę, 1946m. lapkričio 1d. jam už nuopelnus buvo suteiktas partizanų kapitono laipsnis ir skirti aukščiausi pasižymėjimo ženklai. Tuo pačiu jis buvo paskirtas Vyriausiojo ginkluotų pajėgų štabo viršininko adjutantu ir karinės komisijos nariu. Be to, J.Lukšai buvo pavesta rūpintis visais partizanų veiklos organizaciniais ir koordinaciniais reikalais.

         Nuo 1947m. sausio 12d. apygardų vadų suvažiavimo J.Lukša paskiriamas Tauro apygardos Birutės rinktinės vadu ir apygardos žvalgybos skyriaus viršininku. Jam buvo pavesta suformuoti Birutės rinktinę su centru Kaune. (Iki tol Tauro apygardą sudarė tik Vytauto, Geležinio Vilko, Žalgirio ir Šarūno rinktinės).

Lietuvos partizanų igaliotinis
 

                      Partizaninei kovai užsitęsus, Lietuvos laisvės kovotojų vadovybė ėmė iešoti ryšių su Vakaruose veikiančiomis lietuvių rezistencinėmis organizacijomis. Dėl to 1947m. kovo mėn. Juozas Lukša (Skirmantas) su Jurgiu Krikščiūnu (Rimvydu) buvo pasiųstas į Lenkiją. J.Krikščiūnas Nepriklausomybės laikais buvo studijavęs geologiją, o vokiečių okupacijos metais Suvalkijoje rekognostravo topografinius žemėlapius, todėl ypač gerai orientavosi Lietuvos pasienio zonose.

                      1947 m. balandžio pabaigoje ties Punsku kirtę Lietuvos – Lenkijos sieną, Lukša su Krikščiūnu sėkmingai pasiekė Varšuvą. Kurį laiką pabuvę pas Lukšos draugus, brolius E. ir R. Mazikus, partizanų pasiuntiniai patraukė toliau. Lydimi Mazikų tėvo netrukus jie atvyko į Gdynę, kur apsistojo pas seną Mazikų draugą Leonardą Kukulskį. Čia, padedant Lenkijoje gyvenančiam lietuviui Mykolui Pečeliūnui, ir įvyko Lietuvos partizanų pasiuntinių susitikimas su iš Vakarų atvykusiu rezistencinių organizacijų atstovu Jonu Deksniu (Hektoru).

                      J. Lukša, partizanų vadovybės vardu, Deksniui perdavė kreipimąsi į užsienyje veikiančias lietuvių organizacijas, paprašė kovojančiam kraštui materialinės paramos ir tarėsidėl galimybių užmegzti radijo ryšius tarp Vakarų ir Lietuvos rezistentų. J. Deksnys, savo ruožtu, J.Lukšai perdavė ministro Stasio Lozoraičio laišką skirtą Lietuvos rezistencijos vadovybei bei kuklią finansinę paramą. Susitikimo metu J.Lukša ir J.Krikščiūnas parašė laišką ir Amerikos Lietuvių Tarybai, kuriame irgi buvo prašoma intelektualinės ir materialinės paramos. Tuo pačiu jie, kaip partizanų štabo įgaliotiniai, atliekantys vyriausių rezistencijos atstovų funkcijas, parašė atsakomąjį laišką ministrui S.Lozoraičiui. Kituose pokalbiuose buvo mėginama išsiaiškinti, ar kils karas tarp Vakarų valstybių ir SSRS, pasakojama apie gyventojų pažiūrį į partizanus, rezistenciją ir okupantus.

                      1947m. gegužės 24d. J. Lukša su J.Krikčiūnu išvyko iš Gdynės. Birželio pradžioje jie perėjo Lenkijos – Lietuvos sieną. Kertant sieną, partizanams Lukšai ir Krikščiūnui, teko atlaikyti netikėtą pasieniečių ataką. 

                      Grįžęs į Lietuvą, J.Lukša informavo Tauro apygardos vadą leitenantą A.Baltūsį (Žveją) apie susitikimo Lenkijoje rezultatus, perdavė pargabentus dokumentus ir pinigus.

                      Netrukus Lietuvos partizanų vadovybė nutarė  į Vakarus vėl siųsti savo pasiuntinius. Partizanai norėjo išsiaiškinti Vakarų valstybių požiūrį į Lietuvoje vykstančias laisvės kovas ir sužinoti, ar galimas Vakarų konfliktas su Sovietų Sąjunga, reikalaujant arba padedant atsatyti Lietuvos nepriklausomybę.

  Kelionei į Vakarus vėl buvo įpareigotas ruoštis J.Lukša. Jam buvo įteikti įvairūs partizanų dokumentai: prancūzų kalba parengtas memorandumas Jungtinių Tautų Organizacijai bei Keturių Ministrų konferencijai; lotynų kalba (kunigo Juozo Stankūno parašytas)  Lietuvių kreipimasis į popiežių Pijų XII; rašytinė krašto rezistencijos vadovybės pozicija apie partizanų veiklos koordinavimą su lietuvių veikėjais užsienyje; įvairi informacija apie okupantų vykdomus Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą, gyventojų areštus, žudynes ir pan. (kad ši informacija būtų kuo objektyvesnė, A.Baltūsis net buvo įsakęs iš anksto surinkti šiuos duomenis iš įvairių apygardų); Dainavos apygardos keturių pavadinimų spaudos leidinys; partizanų dainų rinkinys; Lietuvos partizanų statutas; scheminis Lietuvoje veikiančių partizanų apygardų žemėlapis; partizaniško gyvenimo nuotraukų negatyvai ir kt. Šie dokumenti turėjo atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į Lietuvos okupaciją. Buvo tikimasi, kad tarptautinės organizacijos pareikalaus iš SSRS  nutraukti terorą, o lietuvių išeivių rezistencinės grupės parems laisvės kovas Lietuvoje.

Kartu su J.Lukša įsakymą vykti į Vakarus gavo ir kitas partizanas – Kazimieras Pyplys ( Mažylis). Jiems buvo įteikti jų tapatybę liudijantys dokumentai, įgaliojimai ir atliktini uždaviniai. J.Lukšai buvo suteiktas Skrajūno, o K.Pypliui - Audronio slapyvardis. Tuo pačiu, buvo parengtas ir  partizanams įteiktas raštas, kuriame Jonui Deksniui( Hektoriu, Prapuoleniui) suteikiama teisė veikti Vakaruose, kaip Lietuvos rezistencijos atstovui.

 

1947m. gruodžio mėn 15d. J.Lukša su bendražygiu K. Pypliu ir kitais juos lydinčiais partizanais patraukė link valstybinės sienos (Lietuvos-Lenkijos-Karaliačiaus krašto susikirtimo vietos).Čia gruodžio 21d. per sieną besiveržiančius partizanus apšaudė 14-tos ir 15-tos užkardų pasienio kareiviai, mėginę sutrukdyti partizanų prasiveržimui. Keli pasiuntinius į Vakarus lydintys partizanai kautynėse prie Ramintos tilto žuvo. Nepaisant to, J.Lukšai ir K.Pypliui sėkmingai pavyko prasibrauti pro užkardas ir patekti į Lenkiją.

 Patekę į Lenkiją, J.Lukša ir K.Pyplys Gdynėje netrukus susitiko su iš Vakarų atvykusiu jų pasitikti J.Deksniu ir visi trys, slaptai patekę į švedų keltą “Drottning – Victoria”, išplaukė į Švediją. 1948m.vasario 6d. jie be didesnių problemų pasiekė Trelleborgo uostą. Vos tik išlipę į krantą rezistentai prisistatė ir pasidavė švedų policijai. Su atvykėliais iš Lietuvos netrukus susitiko Švedijos žvalgybos pareigūnas Valquistas. J.Lukša ir K.Pyplys buvo perkelti į pabėgėlių stovyklą Landskronos mieste šiaurinėje Švedijoje, kur buvo aprūpinti atskiru kambariu, buitiniais reikmėmimis ir kt. smulkmenomis. Čia  J.Lukšą ir K.Pyplį lankė Švedijoje gyvenęs lietuvių rezistentas Vytautas Stanevičius bei švedų žvalgybos pareigūnai. Švedai neslėpė ketinimų aprūpinti lietuvių partizanus reikiamomis radijo ir kitomis priemonėmis bei su kitais baltų rezistentais išskraidinti atgal į Lietuvą. Tačiau šie mėginimai nebuvo sėkmingi, todėl vėliau, 1948m. kovo viduryje, Lietuvos partizanų pasiuntiniai buvo išleisti iš pabėgėlų stovyklos į Stokhomą ir apgyvendinti Vlado Žilinsko bute.

Gyvendami Stokholme J.Deksnio globoje J.Lukša ir K.Pyplys buvo slepiami nuo vietinių lietuvių. J.Deksnys net išplėšė iš telefonų knygos visus lapus, kuriuose buvo lietuviškų pavardžių. Tokiu savo elgesiu J.Deksnys siekė sutrukdyti Lietuvos partizanams susisiekti ir susitikti su Stokholme gyvenusiais katalikiškos orientacijos lietuvių rezistentais ir išlaikyti savo įtaką bei vaidmenį (dar Lietuvos nepriklausomybės laikais atsiradęs idėjinis susiskaldymas tarp įvairių politinių partijų ir organizacijų išliko ir vėliau, net ir per antisovietinę, antinacinę bei pokarinę, užsienyje gyvenusių lietuvių,  rezistenciją. J.Deksnys atstovavo išeivijoje veikusį Vyriausiąjį Lietuvos Atkūrimo Komitetą (VLAK’ą) ir laicistinę Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) Delegatūrą užsienyje). Tačiau nežiūrint šios  padėties J. Lukšai pavyko susisiekti su Stokholme gyvenusiu savo bičiuliu Jonu Pajauju. J. Pajaujis buvo ateitininkas, žinomas rezistentas pirmos sovietinės ir nacių okupacijos metais. Dar  1940 – 1941m. J.Lukša studijuodamas architektūrą Kauno universitete priklausė vyresniame kurse besimokančio J.Pajaujio įkurtai ir vadovaujamai katalikų rezistentų grupei. Be to, jie kartu aktyviai reiškėsi studentų ateitininkų, technikų korporacijos “Grandis” bei LAF’o ir LF’o organizacijų veikloje. J.Pajaujis apie mėnesį, nieko apie tai nežinant J.Deksniui, susitikinėjo su Lukša ir Pypliu. Apie šių partizanų atvykimą į Švediją J.Pajaujis informavo Vokietijoje rezidavusį Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIK’o) pirmininką kunigą Mykolą Krupavičių. Šis suteikė Pajaujui įgaliojimus vesti derybas su J. Lukša ir tartis dėl jo atvykimo į Vokietiją.

1948 m. balandžio pabaigoje J.Deksniui paaiškėjo J.Lukšos ryšiai su J.Pajauju. Deksnys dėlto labai supyko, tačiau nieko pakeisti negalėjo. Gegužės viduryje J.Lukša ir K.Pyplys išsikėlė iš Vl.Žilinsko buto ir apsigyveno pas seną gimnazijos laikų draugą, studentą mediką Gintautą Būgą (kalbininko Kazimiero Būgos sūnų). Gyvenant čia, Lietuvos partizanų padėtis iš esmės pasikeitė. Jie susitikinėjo su savo idėjiniais bičiuliais – rezistentais Juozu Lingiu, Izidoriumi Mališka, J.Pajauju ir kt. Seni bičiuliai aptarinėjo galimybes toliau veikti kartu, kūrė ateities veiksmų planus. Palengvėjo ir J.Lukšos bei K.Pyplio materialinė padėtis. Jie pradėjo gauti materialinę paramą iš Amerikos lietuvių katalikų fondo. Taip lietuvių partizanų pasiuntiniams pavyko išsivaduoti iš Deksnio priežiūros ir savarankiškai pradėti vykdyti jiems patikėtą misiją.

                      Juozas Lukša netrukus pareikalavo, kad J.Deksnys organizuotų jo išvykimą į Vakarų Vokietiją susitikti su VLIK’o ir kitų rezistencinių organizacijų atstovais. J. Deksnys delsė ir laviravo, bet galiausiai buvo priverstas nusileisti primygtiniems Lukšos reikalavimams.

Rezistencinė veikla Vakaruose

            1948 m.birželio 24d. J.Lukša, J.Pajaujis ir J.Deksnys išvyko į Vokietiją tartis su VLIK’u. Pirmasis sustojimas buvo Paryžiuje. Kadangi VLIK’o būstinė buvo prancūzų zonoje, Lietuvos charge d’ affaires Stasys Antanas Bačkis, gyvenęs Paryžiuje, išrūpino jiems reikiamus dokumentus ir vizas. Čia keliauninkai išbuvo apie savaitę – susitikinėjo su vietiniais lietuviais, pasakojo jiems apie padėtį Lietuvoje, aiškinosi jų pozicijas. Ypač glaudūs ir šilti santykiai užsimezgė tarp J.Lukšos ir diplomato S.A.Bačkio šeimos. Bačkis buvo vienas iš nedaugelio buvusių Lietuvos Respublikos katalikiškų pažiūrų diplomatų, užsilikusių Vakarų Europoje, kurie rėmė VLIK’ą, todėl ėmėsi globoti J.Lukšą. Būdamas Bendro Amerikos Lietuvių Fondo įgaliotinis Prancūzijoje, dr.Bačkis rūpinosi ir paramos bei pagalbos teikimu J. Lukšos misijai Vakaruose įgyvendinti. Gražūs  ir betarpiški J.Lukšos santykiai su S.A.Bačkiu, jo žmona Ona bei sūnumis Ričardu ir Audriu tęsėsi ir vėliau, kai jis ilgesniam laikui apsistojo Paryžiuje. S.A.Bačkis padėjo susitvarkyti J.Lukšai “oficialius” dokumentus gyvenimui Paryžiuje, tarpininkavo įsigyjant įvairias vizas išvykimui į Vokietiją, susitinkant su svarbiais Prancūzijos institucijų pareigūnais ir lietuvių bendruomenės bei rezistencijos aktyvistais. Artimesni ryšiai J.Lukšą Paryžiuje siejo su Petru.Vilučiu, kun. Jonu Kubilium, Edvardu Turausku, Aldona ir Birute Šlepetytėm ir kt.

           Atvykęs į Vakarų Vokietiją, J.Lukša per Apaštališko Sosto delegatą lietuvių reikalams kanauninką Feliksą Kapočių perdavė popiežiui Pijui XII Lietuvos katalikų laišką. Šiame laiške buvo aprašyta padėtis Lietuvoje, paprašyta moralinės paramos ir užtarimo.  Tuo pačiu J.Lukša Vakaruose atsidūrusiems lietuvių rezistentams papasakojo apie pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje, perdavė jiems partizaninio gyvenimo Lietuvoje  nuotraukų negatyvus, spaudinių ir poezijos pavyzdžius, kitus dokumentus. 

            1948m. liepos 7d. Juozas Lukša su J.Pajauju ir J.Deksniu nuvyko į Baden Badeną (Vokietija), kur susitiko su VLIK’o pirmininku prelatu M. Krupavičiumi, tos pačios rezistencinės organizacijos Vykdomosios tarybos pirmininku V. Sidzikausku,  jo pavaduotoju St.Kaminsku (Kairiu), nariu prof. J.Brazaičiu. Pokalbių metu J.Lukša plačiai nušvietė padėtį Lietuvoje, pasakojo apie partizanų kovas, gyventojų nuotaikas, okupantų terorą.

            Šiame Vakaruose esančių ir Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo atstovų pasitarime buvo sutarta dėl tolimesnių veiksmų, organizuojant Lietuvos išlaisvinimą. Pasitarimo dalyviai 1948 07 09d. pasirašė “Politinės Lietuvos laisvinimo vadovybės vieningumo reikalu susitarimą”. Pasirašyto dokumento pirmas punktas skelbė, kad ”Lietuvos valstybės laisvinimo kovai vadovauja: a) krašte – ten susikūręs krašto rezistenciją apjungęs organas; b) užsienyje – VLIK’as ir Vykdomoji Taryba, kurie esamose sąlygose vykdo Lietuvos valdžios funkcijas”. Tokia susitarimo formuluotė ir jos turinys galutinai sutriuškino J.Deksnio pastangas išlaikyti vadovavimą Lietuvos rezistencijai Vakaruose. Tuo pačiu tai buvo ir didžiulis VLIK’o laimėjimas. Žinoma, prie šio laimėjimo labiausiai prisidėjo Juozas Lukša. Džiaugdamasis VLIK’o pasiekimu ir J.Lukšos indėliu pasiekiant šį susitarimą, vėliau kun. M.Krupavičius Lukšą įvardino, net kaip galimą Lietuvos prezidentą.( Vėliau apie Baden Badeno susitikimą bei nutarimą buvo informuoti Lietuvos partizanų vadai. Grįžęs į Lietuvą J.Lukša pateikė smulkią informaciją  apie padėtį Vakaruose, lietuvių rezistencinėse organizacijose, įvertino VLIK’o vaidmenį ir prognozavo tolesnių ryšių galimybes. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Prezidiumas iš esmės pritarė Baden Badeno susitarimams, patvirtino juos ir savo partneriu kovoje dėl laisvės ateityje laikė tik VLIK’ą. Tuo pačiu LLKS vadovybė  patvirtino savo atstovais Vakaruose – prof.J.Brazaitį ir dr. S.A.Bačkį (A.Aušrą)).

            Džiaugsmu dėl pavykusių derybybų ir priimto nutarimo kun.M.Krupavičius 1948 07 12 d. savo laiške pasidalino ir su dr. S. A. Bačkiu: ”Dėkoju Tau už atsiųstus liepos 7d. svečius. Su jais susitikom ir šnektelėjom kalnuose po eglėmis... Pašnekesys nebuvo lengvas, bet greitai baigėsi. Turimose sąlygose nieko geresnio sulaukti nebuvo galima. Aš skaitau pašnekesio rezultatus pavykusius – ir juos laikau didelės vertės. Taip baigėsi tik dėl to, kad dalyvavo Pašešupių žmogus (V.V. - J. Lukša). Jei jo nebūtų, su kitu dalyviu iš žuvėdrų žemės nieko nebūtų pasiekta. Ačiū Dievui.(...)”

             Pasibaigus deryboms, J. Lukša ir J. Pajaujis dar trumpai lankėsi VLIK’o būstinėje Reutlingene, Tiūbingene, kitose lietuvių gyvenamose vietovėse, susitikinėjo su čia gyvenusiais savo bičiuliais ( Pilypu Naručiu ir kt.) ir 1948 m. liepos pabaigoje  išvyko į Švediją.

            Suprasdamas, kad gyvenant Švedijoje  neįmanoma tinkamai vykdyti jam patikėtų funkcijų ir užduočių, J.Lukša ryžosi 1948 m. pabaigoje persikelti iš Švedijos į Prancūziją.

            Prancūziją J.Lukša laikė savotiška baze, kurioje jis gali gauti paramą kovojančiam kraštui ir geriau pasiruošti asmeniškai, kaip reikėtų Lietuvoje organizuoti pogrindinę ir rezistencinę veiklą krašte, pasibaigus aktyviai, ginkluotai rezistencijai. Todėl, kai atvykus į Paryžių J.Lukšai iš pradžių buvo pasiūlyta lankyti prancūzų žvalgybos mokyklą, o nuo 1950 m. birželio pabaigos -  dar ir amerikiečių žvalgybos mokyklos kursus Vokietijoje, jis nedvejodamas sutiko. Tiek pats J.Lukša, tiek Vakaruose įsikūrę rezistentai neabejojo, kad jis vėliau ar anksčiau vis tiek sugrįš į Lietuvą ir ten organizuos  vieningą vadovaujantį ginkluoto pogrindžio centrą.  Todėl šiuose kursuose J.Lukša ne tik studijavo karybos mokslus, bet ir susipažino su žvalgybos bei parizaninio karo ypatumais, taktika, išmoko dirbti su radijo siųstuvais, rašomąja mašinėle, šifruoti ir dešifruoti pranešimus, vairuoti automobilį, šokinėti su parašiutu, orientotis nepažįstamoje vietovėje, naudotis kompasu ir kt. Be to, jis Paryžiuje lankė ir prancūzų kalbos kursus, gilino vokiečių bei anglų kalbos žinias.

            Tačiau suorganizuoti konkrečią finansinę ir materialinę paramą Lietuvos partizanams J.Lukšai nepavyko taip greitai, kaip to norėjosi. Vakaruose esantys rezistentai buvo nevieningi, susiskaldę, be to patys neturtingi, o Vakarų vastybių atatinkamų žinybų pareigūnai taip pat neskubėjo  teikti paramą, patys ieškojo  naudos iš J.Lukšos savo žvalgybiniams interesams.

            Šiuo metu  J.Lukša artimiau susipažino ir su kitais panašaus likimo draugais, studijavusiais žvalgybos mokslus ( Antanu Vaivada (Vincu), kapitonu Jonu Kupstu (Ursu), Jonu Kukausku (Dzikiu), Benediktu Trumpiu (Ryčiu), Klemensu Širviu (Sakalu), žurnalistu Julijonu Būtėnu ir kt), kurie taip pat buvo ruošiami sugrįžimui į Lietuvą. Gyvendamas Vokietijoje jis artimiau bendravo ir su kitais persikėlėlių stovyklose ir laisvajame pasaulyje gyvenusiais lietuviais: kun. kanauninku Feliksu Kapočium, Levu Prapuoleniu, Juozu Brazaičiu, kun. Jonu Kubilium, dr.Petru Karveliu, Vaclovu Sidzikausku, Mykolu Krupavičium ir kitais.

            J.Lukša, gyvendamas Paryžiuje, nors aktyviai ir nebendravo su vietiniais lietuviais, tačiau 1950 m. vasario mėnesį paruošė Vasario 16 – tos dienos minėjimo lietuvių bendruomenėje programos eskizą, kurio pagrindu buvo išleistas programos bukletas.

            Bijodamas galimų provokacijų arba sovietinių agentų demaskavimo, Juozas Lukša Prancūzijoje gyveno svetima pavarde. Jis pasirašinėjo ir turėjo dokumentus išduotus Adomo Mickevičiaus (Adam Mickiewicz) pavarde. Dokumentuose nurodydavo, kad jo tautybė ne lietuvis, bet lenkas. Šia pavarde J.Lukša buvo registruotas Paryžiuje ir turėjo oficialiai išduotą gyvenamos vietos pažymėjimą. Konspiracijos tikslais savo tikrą pavardę ir vardą J. Lukša slėpė ir nuo lietuvių bendruomenės. Jiems jis dažniausiai prisistatydavo Skrajūno vardu. Šiuo vardu jis pasirašė ir dokumentus Baden Badene

Partizanai už geležinės uždangos

           Kadangi į Lietuvą J.Lukša greitai grįžti negalėjo, 1948 m. pabaigoje Paryžiuje jis pradėjo rašyti knygą apie ginkluotą partizanų pasipriešinimą Lietuvoje. Jo knyga "Partizanai už geležinės uždangos", pasirašyta Daumanto slapyvardžiu, pirmą kartą buvo išleista Čikagoje 1950 m. Jos leidimą finansavo JAV lietuvių katalikų spaudos draugija. Daugiausiai prie knygos išleidimo prisidėjo Lukšos bičiulis Petras Vilutis (P.Vytenis), rašytojas prof.dr. Antanas Vaičiulaitis, J. Girdenis, kun.Matulaitis. Savo knygoje J.Lukša – Daumantas atskleidė partizanų organizavimasi ir veikimą Suvalkijoje, partizanų organizacinį augimą, santykius su taikiais gyventojais ir okupantais. Knygoje ypač atsiskleidžia jos autoriaus pažiūros, idealai ir politinės – ideologinės nuostatos. Prisiminimai apima ketverius metus – 1944 – 1948 m. J. Lukšos memuarai susideda iš trijų sluoksnių: asmeniniai jo prisiminimai bei verinimai ir, žinoma, informacija, parizaninės veiklos medžiaga, rinkta visoje Lietuvoje. Knyga buvo papildyta J.Lukšos iš Lietuvos į Vakarus atsivežtomis partizanų fotografijomis bei priedais – Tauro apygardos partizanų veikimo statutu, partizanų priesaikos tekstu, Lietuvos žemėlapiu.

            Antras papildytas knygos “Partizanai” leidimas pasirodė Čikagoje 1962 m. Knygą išleido “Į Laisvę” fondas lietuviškai kultūrai ugdyti. Šį kartą knyga buvo išleista storais viršeliais. Knygos viršelio ir kitų iliustracijų autorius – dailininkas Pranas Lapė. Šiame knygos leidime buvo įdėta žymiai daugiau įvairių priedų . Be Tauro apygardos partizanų statuto ir priesaikos teksto buvo įdėtas Lietuvos katalikų laiškas Šventąjam Tėvui Pijui XII, nežinomo lietuvio skundas broliams ir sesėms už tėvynės ribų, MVD pulkininko G.Burlitskio pareiškimas (1954 m. liudijimas Kersteno vadovaujamoje komisijoje), kai kurių Lietuvoje ir užsienyje veikusių rezistentų, vyskupų biografijos. Knygos pabaigoje autoriaus lydimąjį žodį parašė prof.Juozas Brazaitis.

            Trečią pataisytą ir papildytą šios knygos leidimą “Į Laisvę” fondas lietuviškai kultūrai ugdyti išleido 1984 m. Šis leidimas mažai kuo skyrėsi nuo ankstesnio, tik buvo papildytas naujomis nuotraukomis ir priedais. Knygos priedai papildyti Kazimiero Srajūno (ÖÖJ.Lukšos) pro memoria “MGB pinklės Lietuvos rezistencijoje, P.Vytenio (P.Vilučio) straipsniu “Juozas Lukša – tautos didvyris” ir prof. Adolfo Damušio straipsniu “Užsklandos vietoje”.

            Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę trečiojo leidimo pagrindu “Partizanų” knygos fotografuotinis leidinys 1990 m. buvo išleistas Lietuvoje. Knyga turėjo milžinišką pasisekimą ir paklausą. Išleista 100 000 egz. tiražu knyga buvo kaip mat išgraibstyta ir tapo bibliogtafine retenybe. Penktasis knygos leidimas su įvairiais papildymais, dokumentine ir ikonografine medžiaga  pasirodė 2005 m. Knygą išleido Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga bei Lietuvos gyventojų genocide ir rezistencijos tyrimo centras.

            J.Lukšos – Daumanto knyga “Partizanai” buvo išleista ir anglų kalba. Knyga pavadinta “Figters For Freedom. Lithuanian Partisans Versus the U.S.SR.”  JAV buvo išleista 1975 ir 1988 metais.. Knygą į anglų kalbą knygą išvertė E.J.Harrisonas, buvęs Didžiosios Britanijos vice konsulas Kaune. Tiek pirmas, tiek antras knygos leidimas buvo su J.Lukšos iš Lietuvos atsivežtomis bei N.Bražėnaitės darytomis  nuotraukomis. 1988 m. leidimas buvo papildytas dr.A.Damušio straipsiu, Lietuvos žemėlapiu ir kai kurių Suvalkijos vietovių schemomis. Dar vienas, trečiasis, knygos “Partizanai” leidimas anglų kalba pasirodė 2009 m. Knygą išvertė ir išleidimu rupinosi JAV gyvenanti lietuvių kilmės amerikietė Vincė Sruoginis.

            Į švedų kalbą Juozo Lukšos – Daumanto knygą, pavadintą “Miško broliai”, 2006 m. išvertė ir išleido Švedijos kultūrininkas, vertėjas ir režisierius Jonas Öhmanas.

Dvi mylimosios. Viena – Lietuva, antroji - Nijolė

            1948 m. vasarą per Petrą Vilutį (P. Vytenį) ir Joną Pajaujį (Jonikį) Juozas Lukša Paryžiuje susipažino su Nijole Bražėnaite. Nijolė ir jos dvynė sesuo Vida Bražėnaitės buvo aktyvios Lietuvos antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvės. Tačiau tuo metu jiems nebuvo lemta susitikti, nors jie ir gyveno netoli vieni kitų (Kaune, Aleksote) bei dirbo panašų rezistencinį ir pogrindinį darbą.

            Tarp Juozo ir Nijolės užsimezgė gražūs ir šilti santykiai. Deja, susitikimams, betarpiškiems ryšiams trukdė J.Lukšos rezistenciniai įsipareigojimai bei netrukus prasidėjusi Nijolės liga. Nijolė Bražėnaitė 1948 m. lapkričio pabaigoje susirgo plaučių tuberkulioze. Net šešis mėnesius ji gydėsi Paryžiaus šv.Antano ligoninėje, o vėliau, nuo1949 m. gegužės pabaigos iki 1950 m. birželio pradžios, Sanceellemozo sanatorijoje, netoli Šveicarijos.

            Nuo J.Lukšos ir N.Bražėnaitės draugystės pradžios (nuo J.Lukšos apsigyvenimo Paryžiuje ir N.Bražėnaitės susirgimo) buvo prėję tik keli mėnesiai. Nežiūrint to, jaunuoliai per tą laiką ne tik artimiau susidraugavo, bet ir pamilo vienas kitą. Tačiau susitikti, pasimatyti jie galėdavo tik retkarčiais, kai J.Lukša ištrūkdavo iš savo mokslų ir rezistencinių priemonių. N.Bražėnaitei susirgus, jų susitikimai, J.Lukšos apsilankymai ligoninėje ir sanatorijoje pasidarė dar sudėtingis. J.Lukša turėjo vengti susidūrimo ligoninėje su kitais N.Bražėnaitės lankytojais bei derintis prie savo laisvo ir ligoninės lankymo valandų. Tada ir prasidėjo “neakivaizdiniai” jaunuolių susitikimai laiškų pagalba. Beveik visus laiškus savo mylimajai J.Lukša rašė  į ligoninę, o po to į sanatoriją, kurioje apsilankyti jis galėjo tik du kartu (nes N.Bražėnaitei tebegulint sanatorijoje, J.Lukša persikėlė į Vokietijoje esančią amerikiečių žvalgybos mokyklą). Keletas paskutinių laiškų buvo parašyti į Tiubingeną (Vokietija), kur po sanatorijos N.Bražėnaitė gyveno savo dėdės dr.Petro Karvelio namuose. Petro ir Veronikos Karvelių namuose N.Bražėnaitė gyveno iki pat savo vestuvių su Juozu.

            J.Lukša ir N.Bražėnaitė susituokė 1950 m. liepos 23d.  Jaunavedžius netoli Tiubingeno, mažoje Unterhauseno bažnytėlėje sutuokė prel. M.Krupavičius.

             Kukliose, bet nepaprastai jausmingose sutuoktuvėse, be jaunavedžių ir kunigo, dalyvavo  Nijolės dėdė dr.Petras Karvelis su žmona dr.Veronika, prof. Juozas ir Vlada Brazaičiai bei Levas ir Birutė Prapuoleniai. Ugnė Karvelytė ( Ugnė Karvelis, neseniai mirusi Lietuvos atstovė prie UNESCO) buvo Nijolės ir Juozo pamergė. Vestuvėse pabroliu turėjo būti ir J.Lukšos draugas Julijonas Būtėnas. Tačiau Būtėno  atvykimui į vestuves sutrukdė  jo rezistenciniai įsipareigojimai ir pasiruošimas skristi į kovojančią Lietuvą. N. Bražėnaitė, sutuoktuvių liudininkė V.Karvelienė bei puseserė U.Karvelytė per vestuvių ceremoniją buvo pasipuošusios tautiniais drabužiais. 

             Jaunavedžius sutuokęs kun. M.Krupavičius Juozui ir Nijolei vestuvių proga  padovanojo didelę Raimondo Šmitleino knygą prancūzų kalba apie Prospero Merime veikalą “Lokys”. Knygą savo piešiniais buvo iliustravęs žymus lietuvių dailininkas Vytautas K.Jonynas. Kun.M.Krupavičius knygoje įrašė ir savo linkėjimus: ”Juozui ir Nijolei Srajūnams, jų sutuoktuvių dieną, atminčiai su linkėjimu, kad jiems Auškščiausias, sujungęs savo sakramentu, įsėtų amžino gyvenimo sėklą, Šventosios Dvasios rasa nuvalytų jų širdis ir sujungtų amžinu tarpusavio meilės ryšiu, duotų palydovu taikos Angelą ir apsaugotų nuo piktos dvasios sielai ir kūnui žalingų slastų ir su prašymu, kad Juozas laimingai ir greitai sugįžęs iš savo labai garbingos ir didvyriškos kelionės, parsivežtų Nijolę į laisvą Lietuvėlę, pagal Dievo planą platintųsi ir daugintųsi, kad jo garbinga ir gausinga sėkla nusėtų plačiai Lietuvos žemelę ir jai mokėtų tarnauti ir ją mylėti kaip ir jos gimdytojai ir kad jie ilgai gyventų laimėje ir Dievo palaimoje, kad regėtų savo vaikų vaikus iki trečios ar ketvirtos kartos ir džiaugtųsi Lietuvėlei padarytais nuopelnais per visas savo amžiaus ilgąsias dienas. Vokietija.Tremtis.1950 07 23. M.Krupavičius”.

            Kuklios vestuvių vaišės buvo organizuotos Tiubingeno pilies restorane “Imprimerie Nacionale”. Vaišėse dalyvavo visi sutuoktuvių ceremonijoje dalyvavę svečiai.

            Po vestuvių jaunavedžiai savaitę praleido Traifelbergo viešbutyje netoli Tiubingeno. Tačiau ir čia, šią povestuvinę savaitę, jaunavedžiai neturėjo ramybės. Nebuvo dienos, kad sutuoktiniai nesulauktų lankytojų ir svečių. Dažniausiai tai buvo J.Lukšos bičiuliai J.Būtėnas, prof. J.Brazaitis, kanauninkas F.Kapočius, Prapuoleniai. Susitikimų metu didesnė dalis laiko buvo skiriama ne draugišiškiems ar nerūpestingiems pokalbiams, o rimtų politinių ir rezistencinių klausimų svarstymams.

           J. Lukša iš Tiubingeno turėjo skubiai išvykti 1950 m. rugpjūčio 1d. Tuomet, išsiskirdama su Juozu Nijolė nežinojo ir negalvojo, kad tai jau paskutinis ir lemtingas jų išsiskyrimas. N.Bražėnaitė vėliau dar gavo vieną, paskutinį Juozo rašytą jai atsisveikinimo laišką (datuotą “1950 rugpjūtis”).

           Per visą savo buvimo laiką Paryžiuje ir kitur, J.Lukša, saugumo sumetimais, nuolat keitė  gyvenamą vietą. Todėl jo laiškai Nijolei buvo rašomi vis iš kitų vietų ir vis kitomis ant vokų užrašytomis pavardėmis – slapyvardėmis (G.Būga, J.Adomaitis, J.Bevardis, J.Juozaitis, A.Mickiewisz, T.Skrupulas, T.Latras ir kt). Vėliau, jau iš Vokietijos J.Lukšos Nijolei rašyti laiškai, dažniausiai buvo visai be atgalinio adreso. N.Bražėnaitė ant vokų taip pat nerašė tikro Juozo Lukšos vardo bei pavardės. Laiškai buvo sinčiami J.Lukšos nurodytiems asmenims (pvz.P.Vilučiui) su antru voku.

          Savo laiškuose J.Lukša dažnai vartojo simbolistinį posakį – dvi mylimosios. Pirmoji mylimoji, anot Juozo, buvo Tėvynė Lietuva, antroji - jo išriktoji ir mylimoji – Nijolė. 

        Savo laiku J.Lukša buvo prašęs, kad N.Bražėnaitė sunaikintų visus jai siųstus laiškus, nes bijojo, kad jie gali patekti į priešų rankas. Tačiau N.Bražėnaitė niekados neišdrįso jų  sunaikinti. Jie buvo patikimai paslėpti ir su meile saugojami ( šiuo metu J.Laiškos rašyti laiškai N.Bražėnaitei saugojami Juozo Lukšos muziejuje Garliavos gimnazijoje).

            J.Lukšai su grupe rezistentų  1950 m. spalio pradžioje išskridus į Lietuvą, N.Bažėnaitė ilgą laiką nieko nežinojo apie savo vyro likimą. Tik po šešerių metų JAV Kongreso narys Charles J.Kerstenas jai prasitarė, kad J.Lukša yra žuvęs. Kerstenas 1953 – 1954 metais JAV Kongreso pavedimu tyrė Sovietų Sąjungos okupacijos Baltijos šalyse aplinkybes ir padarinius. Su kitais JAV Kongreso sudarytos komisijos nariais jis lankėsi Vakarų Europoje, bendravo su Baltijos šalių karo pabėgėliais – tremtiniais, jų rezistencinių organizacijų atstovais, apklausė juos, rinko liudininkų parodymus, kitą medžiagą.

           N.Bražėnaitė su JAV Kongreso nariu susitiko Vokietijoje, VLIK’o būstinėje Reutlingene, kur Bražėnaitė dirbo šio komiteto sekretore. Vienas Kersteno komisijos liudininkų buvo iš Sovietų Sąjungos į Vakarus 1953 m. pabėgęs aukštas MGB pulkininkas G.Burlickis. Burlickis  1950 – 1951 m. tarnavo Lietuvoje ir dalyvavo partizanų naikinimo akcijose. Jis paliudijo apie dideles SSRS saugumo pastangas 1951 m. Lietuvoje sugauti vieną Amerikos žvalgybos desantininką. Buvo minima, kad saugumiečiai labai norėjo desantininką sugauti gyvą, bet ginkluoto susidūrimo metu jis žuvo. Kongresmenas iš buvusio MGB karininko liudijimo suprato, kad tas žuvęs desantininkas yra Juozas Lukša. Apie tai jis ir papasakojo Nijolei Bražėnaitei.

           1977 m. Čikagoje ir Toronte ruošiant J.Lukšos 25 – jų žuvimo metinių minėjimus, N.Bražėnaitė buvo paprašyta ką nors papasakoti apie J.Lukšą. Tada N.Bražėnaitė pirmą kartą išdrįso ištraukti kruopščiai saugotus  jai rašytus Juozo laiškus, ir kai kurias mintis iš jų pacituoti. Šios minėjimuose panaudotos laiškų ištraukos vėliau buvo išspausdintos kai kuriuose JAV ir Kanados lietuvių laikraščiuose. Tuoj po to buvę J.Lukšos bendražygiai ir rezistentai ėmė įtikinėti N.Bražėnaitę, kad tų laiškų pagrindu, atskiru leidimu, būtina išleisti  rinkinį. Suvokdama, kad J.Lukša ir jo atminimas priklauso ne tik jai, bet visiems jį pažinojusiems, su juo kartu kovojusiems ir, galiausiai, visai Lietuvių tautai, ji po kurio laiko sutiko tai padaryti.

          Laiškų rinkinį parengti ir išleisti ėmėsi JAV veikianti Lietuvių Fronto bičiulių organizacija. Ypač daug prie to prisidėjo dr.Juozas Girnius, dr.Kazys Ambrozaitis, Juozas Baužys ir kiti.

          Laiškų rinkinys “Laiškai mylimosioms” buvo išleistas 1993 m. Čikagoje, “Į Laisvę” fondo lietuviškai kultūrai ugdyti lėšomis. Laiškų rinkinio redaktoriai – Julius Keleras ir Juozas Baužys. Viršelio dailininkė – Ona Baužienė. Įvadinius ir baigiamuosius straipsnius knygai  parašė J.Keleras, N.Bražėnaitė – Lukšienė ir Gabrielius Žemkalnis. Knyga papildyta įvairiomis nuotraukomis, dokumentų kopijomis ir laiškų faksimilėmis.

          1994 m. šią knygą Lietuvoje išleido “Į Laisvę” fondo lietuviškai kultūrai ugdyti filialas Lietuvoje, o kiek vėliau ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Šiuo metu ši knyga tapusi bibliografine retenybe.

Išsiskyrimas tapęs amžinybe

         Deja, sutuoktiniams nebuvo lemta ilgai būti drauge. 1950 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje žmonai Nijolei atsiųstas paskutinis J.Lukšos laiškas atskleidė, kad jis netrukus turės išvykti į Lietuvą ir kad galbūt daugiau jie niekados nesusitiks. Atsisveikinimo laiške amžino išsiskyrimo nuotaika atsipinėjo žodžiuose: ”O jeigu kartais likimui patiktų mane fiziškai sunaikint, tai Tu Niliuk, tąsyk padaryk mane kažkur egzistuojantį laimingu, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą. Nėra neįmanoma, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis (...).

       Jau kurį laiką  Kaufbeureno parašiutininkų mokykloje treniravęsi lietuvių rezistentai1950 m. spalio 1d. buvo įspėti apie nedelsiamą jų pasiruošimą  vykdyti senai rengtą operaciją. J. Lukša su dar dviem kovotojais – Klemensu Širviu (Sakalu) (g.1926) ir Benediktu Trumpiu ( Ryčiu) 1919 – 1951))  buvo išgabenti į JAV karinių oro pajėgų bazę Visbadene. Po dviejų dienų, spalio 3-čiają, kovotojai buvo įsodinti į amerikiečių lėktuvą “Dakota - C47” ir išskraidinti į Lietuvą.

      J.Lukša į Lietuvą gabeno VLIK’o pirmininko kun. M.Krupavičiaus asmeninį laišką Lietuvos rezistentams, porą tūkstančių miniatiūrinių (7cm) VLIK’o atsišaukimų ir kitokios finansinės, materialinės ir techninės paramos partizanams. VLIK’o atsišaukime “Laisvė ateina iš Vakarų” buvo aprašytos svarbiausios Atlanto Chartos idėjos, detaliai nurodyti Jaltos ir Potsdamo konferencijų nutarimai. Atsišaukime taip pat buvo konstatuota, kad Vakarų valstybių pasitikėjimas ir gera valia II pasaulinio karo metais savo sąjungininkei SSRS baigėsi ir “nuo šiol prasideda pasipriešinimas sovietų agresiniams veiksmams prieš Vakarus.” Toliau buvo kalbama apie ivairius pasikeitimus Vakarų Europos šalyse ir būsimus svabius įvykius ateityje. J.Lukša į Lietuvą gabeno ir Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio laišką, kuriame jis rašė, kad tiki, jog bus atstatyta Lietuvos nepriklausomybė ir ragino “kiek tai įmanoma vengti veiksmų, kuriuos bolševikai panaudotų kaip represijų, žudymų, deportavimo pretekstą.(...) Pirmiausiai mes turime krašte vykdyti moralinę rezistenciją, t.y. kelti atsparumą komunistinei ir rusiškai įtakai, išsaugoti tautinę savimonę ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės idėją.”

Sugrįžimas į Tėvynę

             1950 m. spalio 3 –sios naktį, J.Lukša su savo grupe kovotojų, buvo įsodinti į dvimotorį amerikiečių lėktuvą “Dakota” ir per keturias valandas atskraidinti į Lietuvos teritoriją. J.Lukšą  lėktuve lydėjo žvalgybos mokyklos  draugas J.Būtėnas. Vėliau jis, išmetus desantą, drauge su pilotais grįžo į Vokietiją.

             Sieną lėktuvas kirto netoli Klaipėdos. Vengdami sovietų pasieniečių radarų lėktuvo pilotai skrido labai žemai. Dėl to lakūnai negalėjo naudotis navigaciniais prietaisais. Dėlšių priežasčių J.Lukšos grupė per klaidą  parašiutais buvo nuleisti ne Kazlų Rūdos, bet Tauragės (Žygaičių) miškuose. Sėkmingai nusileidus ant žemės,  kovotojai susidūrė su pirmomis problemomis – niekaip negalėjo surasti atskiru parašiutu nuleisto konteinerio (su dviemis radio stotimis, ginklais, šaudmenimis, drabužiais). Negalėdami ilgiau delsti, kovotojai užkasė savo parašiutus ir patraukė į paskirties vietą. Kelionė į Suvalkijos miškus truko beveik  savaitę. Eiti reikėjo naktimis, nešant sunkius nešulius, slapstantis nuo sovietinių kareivių, stribų ir net vietinių gyventojų.

           Pasiekę Nemuną J.Lukša su vyrais  persikėlė per upę ir netrukus pasiekė Skirkiliškių kaimą, kur gyveno Lukšos gerų pažįstamų Vaitkevičių šeima. Gerai išsimiegoję ir pailsėję, kovotojai patraukė toliau į gretimai esantį Pabalsupių kaimą. Čia jie susitiko su senu partizanų ryšininku ir pagalbininku Jonu Zavadsku, jam paliko saugoti įvairius atsivežtus dokumentus ir daiktus. Po kurio laiko, J.Zavadskis Lukšą suvedė su Tauro apygardos vadu Viktoru Vitkausku (Saidoku). Beveik tuo pačiu metu Elzbiecinkos (Elzbietiškio) kaime J.Lukša susitiko su savo ryšininku Antanu Maščinsku, kuris jį suvedė su partizanais Vytautu Menkevičiumi (Spygliu) ir Petru Jurkša ( Beržu), kurių slėptuvėje jis kuriam laikui ir apsistojo. Susiradęs saugią buveinę J.Lukša pirmiausiai, spalio mėn. 22 d. perdavė informaciją į Miuncheną apie sėkmingą grupės nusileidimą ir padėtį Lietuvoje. Tuoj po to J.Lukša sėdo rašyti savo buvimo ir veikimo Vakaruose ataskaitą – Pro memoria.

          1950 m. lapkričio mėn. pradžioje Pro memoria per Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės vadą J.Paliūną (Rytą) buvo nugabenta į LLKS Prezidiumo vyriausiąją būstinę ir perduota Prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui (Vytautui).

          1950 m. lapkričio 24 d. J. Lukša Kazlų Rūdos miške susitiko su partizanų vadais – gynybos pajėgų vadu A.Ramanausku (Vanagu), Pietų srities vadu Sergijum Staniškiu (Litu) ir Tauro apygardos vadu V.Vitkausku (Saidoku). Susitikimo metu J.Lukša partizanų vadams papasakojo apie savo veiklą Vakaruose, apibūdino bendrą politinę situaciją Vakarų valstybėse ir lietuvių rezistentų tarpe.

          Gynybos pajėgų vadui A.Ramanauskui (Vanagui) J.Lukša perdavė ir iš Vakarų atvežtus pinigus, kurie vėliau buvo pedantiškai paskirstyti ir išdalinti sričių štabams po 500, apygardoms - po 650 JAV dolerių.

         1950 m. gruodžio 30 d. J.Lukšai ir Tauro apygardos vadui V.Vitkauskui (Saidokui) pavyko perduoti į Vakarus  radiogramą  VLIK’o vadovams, kaip atsakymą bei padėką į jų atsiųstą Lietuvon M. Krupavičiaus laišką, VLIK’o atsišaukimą ir paramą.

         Vėliau J.Lukša per savo ryšininkus išgalvotomis pavardėmis ir įvairiais kanalais mėgino išsiųsti  ir savo užšifruotus laiškus į Vokietiją, Kanadą. Kadangi į užsienį siunčiami laiškai tuo metu buvo ypač konroliuojami, daugelis jų, adresatų nepasiekė. 

        Sugrįžęs į Lietuvą ir sutvarkęs neatidėliotinus darbus, J.Lukša vėl ėmė telkti bendraminčius tolimesnei kovai su okupantais. Aktyviai veikti J.Lukšą įpareigojo ir į jį dedamos Lietuvos bei užsienio lietuvių rezistentų viltys.  Tačiau situacija Lietuvoje buvo iš esmės pasikeitusi – didelė dalis laisvės kovotojų ir jų ryšininkų buvo žuvę, suimti arba ištremti. Nemaža partizanų dalis skelbiamų amnestijų metu buvo legalizavęsi ir vėliau, sovietinio saugumo palaužti fiziškai bei psichologiškai  buvo užverbuoti skaldyti rezistencinį judėjimą iš vidaus. J. Lukšos paieškai buvo mestos gausios saugumiečių, užverbuotų agentų - provokatorių  ir net specgrupių – smogikų (imituojamų partizanų) pajėgos.

        Lietuvos partizanų vadovybė taip pat labai daug tikėjosi iš J.Lukšos. Dar 1949 m. spalio 14 d. jam būnant Vakaruose, LLKS Prezidiumo pirmininkas J.Žemaitis (Vytautas) J.Lukšai  suteikė Laisvės Kovotojo, partizanų kapitono laipsnį ir paskyrė LLKS Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku. Tuo pačiu J.Lukša buvo paskirtas ir LLKS atstovu užsienyje.

        1950 m. lapkričio 25 d. J.Lukšai sugrįžus į Lietuvą,  A.Ramanauskas (Vanagas) jį paskyrė dar ir partizanų žvalgybos viršininku. 1950 m. gruodžio 31d. J.Lukša  buvo apdovanotas I laipsnio Laisvės Kovotojo Kryžiumi (su kardais), kartu suteikiant Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardą. 1952m. vasario 16 d. J.Lukšai buvo suteiktas Laisvės Kovotojų majoro laipsnis.

        Sovietų saugumas iš pradžių J.Lukšos ir jo grupės atvykimo į Lietuvą nepastebėjo. Tačiau 1950 m. pabaigoje Vakaruose buvę sovietų saugumo šaltiniai informavo, kad Lukša jau sugrįžęs į Lietuvą. Ši žinia tarp saugumiečių sukėlė paniką. Buvo skubiai paruoštas J.Lukšos paieškos ir likvidavimo planas. Praktiškai visa sovietinės kariuomenės 4-ta šaulių divizija ir ypač 34-tas bei 298-tas pulkai buvo mesti ieškoti J.Lukšos ir jo grupės. Divizijos veiksmus nuolat kontroliavo ir koordinavo LSSR valstybės saugumo (MGB) ministras gen. mjr. P.Kapralovas ir vidaus reikalų ministras gen. mjr. J.Bartašiūnas. Keli tūkstančiai kareivių dieną naktį su pėdsekiais šunimis kratė ir šukavo Alytaus, Jiezno, Kazlų Rūdos, Prienų ir Simno rajonus. Aktyvinti paiešką skatino tai, kad  1951 m. gegužės 24d. buvo susektas ir likviduotas J.Lukšos grupės narys B.Trumpys (Rytas) ir su juo buvę dar trys partizanai (nepasidavę gyvi ir visi žuvę). J.Lukšos paieškoms vadovavo aukščiausi  divizijos vadai. Jų norą pasireikšti ir įsiteikti Maskvai kurstė ir tai, kad nespėjus likviduoti J.Lukšos grupės, teko mesti pajėgas balandžio 19d. Kazlų Rūdos miškuose, netoli Papilvio kaimo, nuleistos naujos desantininkų grupės iš Vakarų paieškai ( Julijono Būtėno ir Jono Kukausko). Bijant, kad J.Lukša nesugalvotų į Vakarus veržtis trečią kartą MGB ėmėsi ir kitų reikiamų saugumo ir agentūrinių - operatyvinių priemonių – parengė pasienio zonos apsaugos veklos planą, papildomomis pasieniečių ir kareivių pajėgomis sustiprino sienos apsaugą, pasienyje įkurdino saugumo agentus, organizavo kelių patruliavimą ir kareivių pasalą. Buvo įsakyta nuolat stebėti oro erdvę, kontroliuoti radijo ryšį, stebėti laiškų siuntimą į užsienį. Visais įmanomais būdais buvo stengiamasi likviduoti visus ryšiais su J.Lukša įtariamus gyventojus, blokuoti potencialių partizanų ryšininkų ir rėmėjų sodybas

Bendražygio išdavystė

                        Įgyvendinant iš Vakarų atvykusių kovotojų sulaikymo planą neįkainojamą paslaugą saugumiečiams padarė buvęs J.Lukšos pažįstamas rezistentas J.Kukauskas. J.Kukauskas drauge su J.Lukša mokėsi Prancūzijos  žvalgybos mokykloje. Vėliau jis  Lietuvoje buvo nuleistas su antrąja desantininkų grupe po J.Lukšos. Atsidūręs Lietuvoje J.Kukauskas nesugebėjo įsijungti į kovojančių rezistentų gretas. Kurį laiką pasislapstęs miške jis sovietų saugumo buvo susektas. Stengdamasis išsaugoti savo gyvybę, J.Kukauskas sunaikino savo banražygius ir gyvas pasidavė saugumiečiams, sutikdamas su jais bendradarbiauti.

                     J. Kukauskas gimė 1920 m. netoli Druskininkų lenkų okupuotame krašte.

                   1943 m., gyvendamas Vilniuje, J.Kukauskas aktyviai dalyvavo pogrindinės organizacijos “Vieninga kova” veikloje, leido to paties pavadinimo organizacijos laikraštėlį.. Vėliau jis, nuo 1944 m. dirbo Gardine vokiečių įsteigto Liaudies komiteto švietimo skyriuje. Artėjant sovietams, J.Kukauskas pasitraukė į Vokietiją ir apsigyveno Berlyne. Čia jis netrukus pradėjo mokytis žvalgybos mokykloje, bet mokslus nutraukė užėjusi sovietinė kariuomenė. Tada J.Kukauskas apsigyveno Fraknfurte prie Maino. Čia jį susirado vokiečių žvalgybos mokykloje dėstęs, vienos iš lietuvių DP stovyklos viršininkas Zigmas Laugalis ir suvedė jį su gen. Plechavičium, pulk. Rėklaičiu, Sidzikausku. J. Kukauskui buvo pasiūlyta vėl pradėti lankyti žvalgybos mokyklą ir ruoštis grįžti į Lietuvą pogrindiniam darbui. J.Kukauskas sutiko ir netrukus buvo perkeltas į Paryžių, kur mokslus tęsė drauge su J. Kupstu, J.Lukša ir kitais lietuvių rezistentais.. Vėliau jie visi kartu mokslus tęsė amerikiečių žvalgybos mokykloje Kaufbergene. Išdavęs J.Lukšą, J.Kukauskas sulaukė iš Sovietinio saugumo pasigailėjimo, ir jau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, mirė savo mirtimi Vilniuje.

                    J.Lukša, žinodamas, kad iš Vakarų yra atvykusi antra rezistentų grupė, per ryšininkus ieškojo su ja kontaktų. Bijodamas galimų provokacijų, J.Lukša per ryšininkus ilgai tikrino Kukausko tapatybę, siuntinėjo jam įvairius laiškelius su tik jiems žinomais klausimais bei atsakymais. Kai paaiškėjo, kad Kukauskas tikrai tas asmuo, kuriuo save pristato, J.Lukša ryžosi eiti į susitikimą. Tačiau, nors ir buvo J.Lukša atsargus, jis net neįtarė, kad Kukauskas jau yra sovietinio saugumo rankose ir atsakymus Lukšai rašo sėdėdamas Kauno saugumo daboklėje.

                      J.Lukša tuo metu gyveno Adolfo Ramanausko (Vanago) slėptuvėje. Nesulaukęs iš čia esančios partizanų vadovybės reikiamos paramos, 1951m. gegužės mėn. J.Lukša išvyko į Tauro apygardą pas Pietų Lietuvos srities vadą S.Staniškį (Litą), tikėdamas su jo pagalba įkurti vieningą ginkluoto pogrindindžio centrą.

                       Susitikimo vieta su Kukausku buvo numatyta Pabartupio kaimo pamiškėje, netoli Pažėrų gyvenvietės (9 km. nuo Garliavos).

                      1951 m. rugsėjo 3 d. J.Lukšos ryšininkas A.Maščinskas ir patikėtinis (organizuoti susitikimą) partizanas Pipiras (Bronius Petkevičius) Mikalinės miške susitiko su partizanais Spygliu ir Klajūnu. Buvo sutarta susitikimą organizuoti Šilėnų kaime pas ūkininką Jurgį Žemaitį ( tačiau jis susitikimo dieną pasislėpė).  Rugsėjo 4 dienos  vakare į sutartą susitikimo vietą pamiškėje J.Lukša atėjo iš kaimo pusės. Jį lydėjo partizanai Povilas Pečiulaitis (Lakštingala), Spyglys, Klajūnas bei Pipiras. J.Lukšą sutartoje vietoje sutiko Kukausko ryšininkas ( MGB agentas) Aušra. Pirmiausiai J.Lukša apžiūrėjo jo ginklus, šoviniu ir kitą amuniciją. Pamatęs amerikiečių gamybos ginklus, šaudmenis ir striukę, J.Lukša  dar šio to paklausinėjo Kukausko atstovo ir nusiramino. Viskas atrodė gerai. Lukša nusprendė susitikti su Kukausku.

                      Agentas Aušra ėjo priekyje. Iš paskos jam sekė J.Lukša ir partizanai Spyglys, Klajūnas, Pipiras ir Lakštingala. Visų ginklai buvo paruošti galimiems netikėtumams. Likus dešimčiai metrų iki galutinės susitikimo vietos, J.Lukša dar kartą mėgino išsiaškinti Kukausko tapatybę ir įsitikinti, kad nebus jokios provokacijos. Deja, tamsoje per klaidą agentas Aušra partizanus nuvedė ne prie Kukausko, o prie agento Kranklio ir netoliese stovėjusio provokatoriaus Aitvaro ( leitenanto Staškevičiaus). J.Lukša, kaip buvo sutarta, pasakė: “Čia aš, tavo draugas Juozas” ir kaukė Kukausko atsakymo “Čia aš, tavo draugas Jonas”. Tačiau Lukša sutarto atsakymo nesulaukė. Agentas Aušra pajuto J.Lukšos reakciją ir mėgino atšokti į šalį. Tuo metu, agentas Kranklys, po jo ir Atvaras iššovė į Lukšą. Iš kitos pusės aikštelės taip pat prapliupo šūviai.

                     J.Lukša kaip įmanydamas atsišaudė, tačiau atsilaikyti prieš šimteriopai didesnį enkavedistų būrį negalėjo. Nepavyko jam ir atsitraukti bei pasislėpti. Čia J.Lukša savo bendražygio išduotas, ir žuvo.

Visas gyvenimas ir veikla - Lietuvai 

                     J.Lukša buvo paskutinis iš tų, kurie žuvo atkeliavę iš Vakarų su pagalba kovojančiai Lietuvai. Pirmas žuvo Benediktas Trumpys, po jo Julijonas Būtėnas. Klemensas Širvys buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę. Po teismo kalėjo lageryje. Šiuo metu K.Širvys dar gyvas, gyvena Kybartuose.

                      Į paskutinį susitikimą J.Lukšą lydėjęs partizanas Povilas Pečiulaitis (Lakštingala) taip pat liko gyvas. Jam per susišaudymą pavyko atsitraukti ir pasislėpti. Tačiau po kiek laiko P.Pečiulaitis buvo suimtas, nuteistas ir kalėjo lageryje beveik 25m. Vėliau jis grįžo į Lietuvą, o po kiek laiko išvyko gyventi į JAV. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę P.Pečiulaitis vėl grįžo į Tėvynę. Šiuo metu gyvena Kaune.

                      Kitiems J.Lukšą lydėjusiems partizanams taip pat pavyko pasislėpti, tačiau vėlesnis jų likimas nežinomas.

                      Juozas Lukša Lietuvos partizanų tarpe turėjo nepaprastai didelį autoritetą. Apie tai byloja įvairios atsakingos jo pareigos, įpareigojimai ir apdovanojimai. Jo partizaniniame charakteryje reiškėsi ne tik atkaklaus kovotojo, gero organizatoriaus, bet ir kitiems vadovauti sugebančio lyderio charizma: šaltas protas ir atkaklumas, padėjęs siekti užsibrėžto tikslo; psichologinis, kolektyvinės mąstysenos ir lūkesčių pažinimas; humoras, reikalingas gerai nuotaikai ir vilčiai palaikyti; poetinis ir muzikinis talentas, padedantis partizanams ir išlaikyti bei stiprinti dvasią, tikėjimą...

                      Įveikęs “geležinę uždangą” ir atsidūręs Vakaruose, J.Lukša savo bendraminčiams pasirodė kaip idealistinės  mąstysenos, santūrus, apgalvojantis kiekvieną veiksmą ir žodį žmogus.

                      Bendraudamas su tais, kuriems (pagal savo įgaliojimus) turėjo teisę sakyti tiesą, jis buvo atviras, kantrus, bet kartu ir ryžtingas jam pavestos misijos vykdytojas. Prieš kitataučius ar kitų valstybių pareigūnus jis buvo nepalenkiamas  nepriklausomybės siekiančios tautos interesų ir valios reiškėjas – nekompleksuojantis ir nepripažįstantis jokių kompromisų.

                      Laisvai ir užtikrintai J.Lukša bendravo ir su aukštesnę padėtį bei pareigas užimančiais lietuvių rezistencinės ir politinės veiklos autoritetais. Reikšdamas jiems savo pagarbą, jis, jeigu reikėdavo, neslėpė savo nepritariančios nuomonės kai kuriais  rezistencinės veiklos organizavimo klausimais.

                      Laisvalaikiu, būdamas tarp bičiulių ar artimų žmonių, J.Lukša atsiskleisdavo visomis, jaunam žmogui būdingomis savybėmis – buvo linksmas, noširdus, sąmojingas.Dėl to jis buvo laukiamas ir mėgiamas aplinkinių, galėjo lengvai juos sudominti ir patraukti į savo pusę.

                      Laisvojo pasaulio lietuviams J.Lukša turėjo keliariopos reikšmės. Pirmiausiai jis buvo pro “geležinę uždangą” prasiveržęs laisvės kovotojas, atnešęs iš kovojančio krašto objektyvią informaciją bei autentišką medžiagą apie padėtį ir įvykius okupuotame krašte. Ši informacija išsklaidė įvairius sovietinių agentų ar sovietams artimų jėgų Vakaruose skleidžiamą propagandą, prasimanymus ir melą. Deja, ne visi, kas gavo reikiamą informaciją ir medžiagą, suskubo padėti kovojantiems lietuviams.  Pavyzdžiui, Šv.Tėvui adresuotas ir įteiktas  laiškas, su lietuvių  pagalbos ir užtarimo prašymu, didesnio Popiežiaus dėmesio nesulaukė. Šis laiškas tik plačiai paplito lietuvių išeivių tarpe. Gerai nors tiek, kad jis 1950 m. buvo išspausdintas Šveicarijos žurnale “Anima”, o t.p. atskiru leidiniu “Notschrei eines sterbenden Volkes” (“Žūstančios tautos pagalbos šauksmas”) su rašytojo E.Schaperio komentarais. Vokietijoje didžioji laiško dalis buvo išspausdinta atskiru leidiniu “Hilferuf aus den Waeldern Litauens” (“Pagalbos šauksmas iš Lietuvos miškų”), o kai kurio laiško ištraukos publikuotos JAV, Prancūzijos ir Italijos spaudoje.

                      J.Lukšos parašyti prisiminimai apie partizanus, atgabentos į Vakarus įvairios partizanų dainos sukūrė išeivijoje savotišką partizanų kultą ir skatino išeivius dalyvauti Lietuvos laisvinimo veikloje ir  aktyviai prisidėti prie Lietuvos laisvės bylos kėlimo. J.Lukša užsienio lietuvių rezistentams ilgiems dešimtmečiams tapo savotiška legenda, tikro patrioto ir Lietuvos parizano simboliu.

                      Deja, Lietuvoje beveik visą sovietinės okupacijos laikotarpį, J.Lukša buvo laikomas didžiausiu “liaudies priešu”:  banditu, buržuaziniu nacionalistu, Amerikos diversantu ir Vakarų valstybių šnipu. Tokiais epitetais J.Lukša buvo apipilamas propagandiniuose straipsniuose, mokykliniuose vadovėliuose, pseudo moksliniuose veikaluose.

                      Sovietinio saugumo pareigūnai niekados negalėjo dovanoti ir nedovanojo J.Lukšai už jo partizaninę ir rezistencinę veiklą.  Jo šeimą ir artimuosius MGB persekioti pradėjo dar jam gyvam esant. J.Lukšos  broliai partizanai - Jurgis ir Stasys žuvo 1947 m. Neatlaikęs tragiškos sūnų žūties iššprotėjo ir netrukus mirė partizanų tėvas Simonas Lukša. Motina buvo priversta palikti savo ūkį ir slapstytis. 1947 m. buvo suimti bei į Sibirą ištremti ir kiti Juozo broliai –partizanų rėmėjas Vincas ( pirmoje S.Lukšos santuokoje gimęs sūnus) ir partizanas Antanas. A. Lukša buvo nuteistas 25 m. lagerio. Vėliau dar ilgai ir sugįžęs po tremties į Lietuvą, persekiotas bei terorizuotas.

                      J. Lukšos giminių persekiojimas nesibaigė ir vėliau. Negalėdami atsikeršyti didvyriškai žuvusiam J.Lukšai, sugumiečiai persekiojo net ir tolimesnius jo giminaičius. Nuo represijų ar deportacijų nukentėjo giminaičiai buvę partizanai ar jų rėmėjai Stravinskai, Banioniai, Vilkai, Varkalos ir kt.

                       Partizanas Juozas Lukša, išgyvenęs tik 30 metų ir žuvęs kaip laisvės kovotojas, simbolizuoja Lietuvos jaunimą, išaugusį nepriklausomybės sutemų išvakarėse ir turėjusį ne tik pasiaukojimo dvasią, bet ir atsakomybę už tautos likimą okupantų siautėjimo metais.

                      Juozas Lukša yra ir bus Lietuvos jaunimo tragiškos heroikos atstovas. Jis telkė apie save ne tik bendraamžius, bet ir vyresnius už save kovotojus, kurių daugelis savo meilę ir pagarbą Tėvynei  įrodė savo asmenine gyvybės kaina.

                      Tegul Juozo Lukšos ir jo bendražygių gyvenimas bei mirtis teikia mums stiprybės ir vilties. Vilties ir tikėjimo savo tautos bei valstybės ateitimi. Neužmirškime savo didvyrių, būkime verti jų!

Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą...

(J.Lukšos – Daumanto atminimo įamžinimas)

                      Įvairiu metu ir būdais išeivijoje buvo prisimenamas J.Lukša, iškilmingai minimos šio legendinio partizanų vado gimimo  ir žūties metinės, įvairiuose laikraščiuose ir knygose aprašytas jo gyvenimas bei kova. Jo vardu pavadintos Los Andželo šaulių ir Čikagos moksleivių ateitininkų kuopos. Lemonte ateitininkų namų sodelyje J.Lukšos ir kitų kovotojų už Lietuvos laisvę garbei pastatytas koplytstulpis (aut. A.Poskočimas). Dr.N.Bražėnaitės dėka 1993 m. JAV išleista knyga “Laiškai mylimosioms”, kurioje sudėti visi 136 jai rašyti Daumanto laiškai, 1994 m. JAV įkurtas J.Lukšos – Daumanto  fondas, kurio pagrindinis tikslas remti partizaninių kovų vietų ir partizanų kapų tvarkymą, istorinės (rezistencinės) atminties puoselėjimą, jaunimo patriotinį ugdymą. Fondo įkūrimo iniciatorė dr. N.Bražėnaitė. Fondo administracinio komiteto koordinatoriai Lietuvoje – adv. J.Kairevičius, A.Lukša ir V.Vitkauskas.

                      Lietuvoje J.Lukšos – Daumanto atminimu ir įamžinimu labiausiai rūpinasi jo brolis Antanas Lukša bei jo šeima.

                      Dar 1973 m., grįžęs iš tremties, Povilas Pečiulaitis J.Lukšos žuvimo vietoje pastatė medinį kryžių. Atgimimo metu, 1989 m. Garliavos aktyvistų iniciatyva, toje vietoje buvo pastatytas naujas, metalinis kryžius, o 1990 m. viena iš Garliavos gatvių, vedanti į Daumanto žuvimo vietą, pavadinta Juozo Lukšos vardu. 1994 m. J.Lukšos vardu pavadinta Garliavos 3-čia vidurinė mokykla (direktorius V.Vitkauskas), tais pačiais metais prie mokyklos pastatytas stogastulpis (aut. A.Teresius), atidarytas “Laisvės kovotojų” muziejus su plačia  J.Lukšai skirta ekspozicija ir gausia rezistencinės bei istorinės literatūros biblioteka. Gimnazijoje įkurta J.Lukšos vardo moksleivių ateitininkų kuopa bei jaunųjų lukšiečių draugija.

                      1995 m. režisierius V.V.Landsbergis sukūrė dokumentinį filmą apie J.Lukšą – “Baladė apie Daumantą”, įamžindamas ne tik jį, bet ir artimiausius jo bendražygius bei draugus.

                      1995 m. Antano Lukšos iniciatyva tėviškėje buvo pastatytas atminimo kryžius (aut. E.Šimanskis), o Veiverių Skausmo kalnelyje atidengtas kompozicinis paminklas – kryžius (aut. P.Petraitis ir L.Juozėnas), kurie tartum įamžino ne tik trijų brolių – Stasio, Jurgio ir Juozo, bet ir visos Lukšų šeimos didvyriškumą bei tragizmą.

                      1996 m. rudenį Juozo Lukšos – Daumanto 75-ųjų gimimo ir 45-ųjų žuvimo metinių proga, iškilmingi renginiai vyko Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje, o Veiveriuose (prie buv. Mokytojų seminarijos) iškilo naujas ir didingas paminklas Juozui Lukšai – Daumantui (aut. ir skulptorius V.Cikana).

                      1997 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretu Nr.1458 Juozas Lukša – Daumantas ( po mirties) buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 1 – ojo laipsnio ordinu (apdovanojimą 1998 m. J.Lukšos – Daumanto broliui Antanui Lukšai įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus).

                      2000 m. J.Lukšos žuvimo vietoje, legendinio partizano atminimui, pastatytas ir iškilmingai atidengtas naujas monumentalus paminklas ( autorius J.Mikėnas, skulptorius J.Šlivinskas). Senasis, metalinis kryžius iškilmingai nuvežtas ir pastatytas Garliavos Jonučių kapinėse Partizanų ir tremtinių panteone.

                      2001 rugsėjo 11 d. iškilmingas J.Lukšos 80 – tųjų gimimo ir žūties 50 – tųjų metinių minėjimas vyko Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje ir  Daumanto žūties vietoje. Šv. Mišios  aukotos Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje. Kauno akademiniame dramos teatre įvyko iškilmingas minėjimas, kurio metu buvo parodytas P.Mataičio trupės spektaklis “Ir vėl iš Tavo kraujo kelsis Lietuva”.

                      2002 m. užbaigtas kurti vaidybinis kino filmas apie J.Lukšą - Daumantą “Vienui vieni” (režisierius J.Vaitkus, vadybininkas V.Vilimas).

2002 m. sukurta kompiuterinė istorijos dėstymo programa (kompaktinis diskas) “Lietuvos laisvės kovos. Partizanų vadas J.Lukša – Daumantas” ( programos autorius - Garliavos J.Lukšos gimnazijos direktorius, istorijos mokytojas – ekspertas Vidmantas Vitkauskas).

 

LITERATŪRA

A.Vilutienė, J.Sajanskas “Ištark mano vardą”(TAURO APYGARDOS PARTIZANŲ VARDYNAS), Vilnius, 1999

N.Gaškaitė, D.Kuodytė, A.Kašėta, B.Ulevičius “Lietuvos partizanai 1944-1953 m.”, Kaunas, 1996

J.Daumantas “Partizanai”, Vilnius, 1990

J.Lukša-Daumantas “Laiškai mylimosioms”, Kaunas, 1994

N.Gaškaitė “Pasipriešinimo istorija 1944-1953 metai”, Vilnius, 1997

N.Gaškaitė, A.Kašėta, J.Starkauskas “Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais”, Kaunas,1996

A.Garmutė “Išėjo broliai”, Kaunas, 1990

J.Lelešius-Grafas, L.Baliukevičius-Dzūkas “Dienoraščiai”, Kaunas, 1994

P.Pečiulaitis “Šitą paimkite gyvą”, Kaunas, 1993

L.Mockūnas “Pavargęs herojus”, Vilnius, 1997

J.Starkauskas “Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944-1953 metais”, Vilnius, 1998

T.Bower “Raudonasis voratinklis”, Vilnius, 2000

N.Gaškaitė-Žemaitienė “Žuvusiųjų prezidentas”, Vilnius, 1998

“Lietuvos partizanų TAURO APYGARDA (1945-1952m.)”, Vilnius, 2000

Lietuvos atstovo, dr.St.Bačkio žodis, pasakytas 1977 06 12 d. Čikagoje, minint tragiškuosius birželio mėn. išvežimus ir J.Daumantą – Lukšą // Laisvės kovų archyvas, Nr.5,K., 1992

J.Daumantas “Fighters for freedom”, Woodhaven, NY, USA,1975

 

J.Daumantas “Fighters for freedom”, Second edition, Toronto,Canada, 1988

UNIFORMŲ UŽSAKYMAS

BĮ UAB „Tometa“
Technikos g. 18S, Kaunas
tel. 837 455 185
el.paštas: info@uniformos.lt
www.uniformos.lt 

Plačiau apie mokyklinę uniformą   

PARTNERIAI

 

 
 

NAUDINGA

 

   

 

 

Gimnazijos kontaktai

S. Lozoraičio 13, Garliava, LT-53226, Kauno r.
Telefonas/Faksas: +370 37 55 12 55
El. paštas: luksos.gimnazija@gjlg.lt

Prisijungti

  

Dėl prisijungimo duomenų mūsų gimnazijos mokiniams arba mokinių tėvams

Nauji mokiniai bei jų tėvai prie TAMO dienyno jungtis gali su ankstesnėje mokykloje turėtais prisijungimo vardais ir slaptažodžiais, tik reikia gauti mūsų gimnazijos asmeninius raktus arba vaiko raktus. Kitų dienynų naudotojai turi registruotis iš naujo.

Nauji I kl. mokiniai prisijungimo duomenis gauna IT pamokoje pirmąją rugsėjo savaitę, o tėvai - iš klasės vadovų.

Nauji kitų klasių mokiniai ir jų tėvai, dėl prisijungimo duomenų kreipkitės el. paštu: info@gjlg.lt

Mokiniai temos eilutėje turi parašyti "Dėl TAMO mokiniams", o  laiške - savo vardą, pavardę bei klasę.

Mokinių tėvai temos eilutėje turi parašyti "Dėl TAMO tėvams", o  laiške  turėtų nurodyti savo vaiko vardą, pavardę bei klasę.

Prisijungimo duomenys bus atsiųsti per tris darbo dienas.

 

Lankomumas

Šiandien182
Šią savaitę2122
Viso1155995

Dabar lankosi

9
Statistika nuo 2014-10-15

Joomla! derinimo konsolė

Sesija

Profilio informacija

Atminties naudojimas

Duomenų bazės užklausos