Pasaulio jaunimo dienas prisiminus

      Pasibaigus Pasaulio Jaunimo dienoms, kurios suburia daugiausiai žmonių (jaunimo) iš viso pasaulio, tame tarpe ir mūsų gimnazistus, norisi tiek daug papasakoti, nes ten tiek visko daug įvyko, bet to, ką patyrėme, aprašyti ir nupasakoti neįmanoma. Neįmanoma perteikti tų emocijų, kurios užplūsta pamačius tas susirinkusias minias, neįmanoma perteikti jausmo, kai du milijonai jaunuolių iš viso pasaulio kartu švenčia Šv. Mišias, kai eini gatve, kuri pilna žmonių ir matai besišypsančius veidus, kai nepažįstami žmonės iš skirtingų pasaulio kampelių mojuoja vieni kitiems lyg būtų geri draugai, kai einant gatve „duodi penkis“ amerikiečiui, italui, ispanui, kanadiečiui ir dar begalei kitų tautybių atstovų, kai pamatai plevėsuojančią trispalvę ir iš visų plaučių šauki Lie-tu-va, kai šiaip ne taip įsigrūdi į tramvajų ir jame praleidi pusantros valandos, nelabai turėdamas kuo kvėpuoti, už ko laikytis ir į ką atsiremti, bet girdi žmonių juoką ir dainas, kai turi nueiti daugybę kilometrų, kad galėtum miegoti kažkur pievoje po atviru dangumi... Neįmanoma to apsakyti, tai reikia išgyventi.

      Mūsų kelionė, trukusi beveik dvi savaites, dalijasi į dvi skirtingas dalis. Pirmąją savaitę mes praleidome Piszo mieste. Čia mus pasitiko parapijos klebonas, vikarai bei savanoriai. Mus visus užregistravo ir apgyvendino. Visi gyvenome šeimose, kurios mumis rūpinosi ir mus mylėjo, į savo namus įsileido, kaip savo šeimos narius, čia buvome aprūpinti ne tik pastoge, bet ir visais kitais patogumais bei sočiai pavalgydinti.  Kiekvieną dieną kartu šventėme šv. Mišias, kurios vyko dvejomis kalbomis - lietuvių ir lenkų. Taip pat žaidėme įvairius žaidimus, susipažinome su lenkų papročiais ir tradiciniais šokiais, susipažinome su miestu, turėjome susitaikinimo pamaldas, vieną dieną keliavome į vyskupijos centrą Elko miestą, kur buvo susirinkę piligrimai iš visos vyskupijos. Paskutiniąją dieną visi kartu ėjome kryžiaus kelią ir ruošėmės išvykimui į Krokuvą.

      Jei pirmoji kelionės dalis buvo gana rami, be didesnių nuotykių ir sunkumų, tai antroji dalis, kurią praleidome Krokuvoje buvo kupina nuotykių ir iššūkių, reikalavo tiek fizinės, tiek dvasinės ištvermės. Čia galėjome išgyventi tikrąją piligrimystę. Į Krokuvą atvykome traukiniu iš Elko apie pirmą valandą nakties. Tuomet turėjome nusigauti iki mokyklos. Čia jau nepatekome į mūsų laukiančias šeimas, gavome lopinėlį grindų, kuris savaitę laiko turėjo mums atstoti namus. Taigi numigę keletą valandų leidomės į nuotykius Krokuvoje. Pirmąją dieną visi lietuviai atvykę iš Vilkaviškio vyskupijos, kartu leidomės Blonia parką, kur vyko Jaunimo Dienų atidarymas ir pirmosios bendros Šv. Mišios. Antrąją dieną Krokuvoje mes susitikome visus lietuvius atvykusius į PJD, taip pat vyko jaunimo festivalis, kai jaunimas iš viso pasaulio rodė savo talentus. Kitos dienos popietę keliavome į susitikimą su popiežiumi ir jį matėme iš visai arti, matėme, kaip jis mums mojavo, klausėmės jo žodžių. Penktadienio vakaras buvo skirtas Kryžiaus keliui, kuriame taip pat dalyvavo popiežius Pranciškus. Šeštadienį visi keliavome į Campus Misericordiae („Gailestingumo parką“), kur susirinko visi Pasaulio Jaunimo Dienų dalyviai. Čia vyko maldos vigilija su popiežiumi, klausėmės jaunuolių liudijimų. Šį vakarą mūsų laukė dar vienas didelis iššūkis – nakvynė po atviru dangumi. Puikiai visi pailsėję su nekantrumu laukėme Šv. Mišių, kurias aukojo Popiežius Pranciškus. Šios Šv. Mišios ir buvo visų dviejų savaičių kelionės kulminacija, tas momentas, dėl kurio verta keliauti, patirti smagių ir nelabai smagių nuotykių, pavargti, bet būti ten ir švęsti su jaunimu iš viso pasaulio. Jausti tą didžiulę jėgą, kuri yra susirinkusi į vieną vietą tam, kad liudytų Jėzų – tikrą, gyvą, mylintį ir visada šalia esantį JĖZŲ.

Akimirkos iš renginio:  

Gimnazijos piligrimai